„Mylimo vyro paprašiau nupirkti krëslà mano pavargusioms kojoms. Kadangi mane labai myli, padovanojo man šÃ¡ Èiarleso ir Rey Eee-aaa-msø krëslà... Kiek kainavo? Oi, koks skirtumas, juk meilës pinigais neišmatuosi... Eikime toliau...“. Tai galëtø bûti dar vienas kokios nors turtingos Lietuvos ponios monologas vandens á burnà prisisëmusiems þurnalistams. Kiek kainuoja „Eames Lounge Chair“ krëslas, paslaugiai pasakysiu aš – apie devyniolika tûkstanèiø litø.

 Pavarèius namø, moterø ir þmoniø þurnalus, paskaièius reklamas ir pavaikšÃ¨iojus po interjero salonus susidaro áspûdis, kad daug kas Lietuvoje labai rimtai sprendþia, kur geriau išleisti dešimt tûkstanèiø – plastiškam krëslui „Stingray“ („Fredercia“) ar raudonam foteliui „Heartbreaker“ (gam. „Tonon“)...Dievulëliau, kas gali pirkti tokio brangumo baldus? Tokiems pirkëjams suskaièiuoti turbût uþtektø tripiršÃ¨io tinginio letenos.

Nesakau, kad tokie baldai turi kainuoti vienà lità. Jie kainuoja tiek, kiek ir turi kainuoti tokio lygio dizainas, taèiau á Lietuvà veþdami ir reklamuodami vien tik hi-end segmento baldus, šviestuvus, aksesuarus, prekybininkai siunèia labai aiškià ir neuþkoduota þinià - dràsus, inteligentiškas, aistringas, kokybiškas interjero dizainas bûtinai turi bûti ir brangus. O jeigu tiek neturi, vadinasi, nesupranti, ir dizainas ne tau, Martynai. Tai tas pats, kas reklamuoti „Buggati Veyron“ ar „Ferrari 458 Italia“, ir jeigu šlamanèiø nesinešioji šiukšliø maišuose, iš savo vairuotojo paþymëjimo gali sukurti smagø lauþelá, o á pajûrá vaþiuoti dviraèiu.

Vakarieèiams, ir ypaè skandinavams savaime suprantama, kad dizainas turi padaryti gyvenimà patogesná ir turiningesná, nes jiems tokiø baldø ar šviestuvø kainà reiktø padalinti iš trijø, o jø algà - padauginti iš keturiø. Tuo tarpu pamatæs Ingo Maurerio šviestuvo „Zettel‘z“ kainà pamiršÃ¨iau, kieno komiksai pavaizduoti ant kiekvieno lapelio. Suþvërëjæs su pardavëju imèiau derëtis, kad su šviestuvu kaip nuolaidà man pridëtø namø šeimininkæ, kuri mokëtø iš kirvio išvirti sriubà.

Pasaulyje daug kokybiško ir ákvepianèio dizaino, nuo kuriø kainø net lietuviams nesklistø kraujo kvapas. Ir tai nebûtinai dantø šepetukas trimeèiui. Nuo Jaspero Morrisono dizaino tirpstu kaip cukraus gabalëlis arbatos stiklinëje. Bet jeigu Morriso Jaspersono dizainas mano naktis pavers saldþiu nemigos košmaru, o kaina neprivers inkšti ir mikèioti, taip dar geriau. Juk dizaine svarbiausia funkcija, estetika, ergonimika ir idëja, o ne ar gerai matosi dizainerio pavardë etiketëje.

Prieš kelias dienas „Delfi“ portale perskaièiau ákvepiantá straipsná apie jaunàjá verslininkà. Jei straipsnio autorë ko nors nesupainiojo, jis teigë, jog pradedanèiam verslà svarbiausia gera idëja, o pinigai ateis patys. Kadangi esu niurzglys, kuriam iš ausø auga plaukai, tuo nelabai tikiu.

Kad árodyèiau, jog tai netušti þodþiai, dar vienà gerà idëjà padovanosiu dykai. Vis dar keista, kad lietuviai rimtai neveþa padëvëto modernaus dizaino – baldø, šviestuvø, aksesuarø. Niekaip nesuprantu, kodël antikvaras asocijuojasi tik su anoniminiais barokiniais raiþiniais ar pagalvëlëm su kutais, o ne su Ph. Starcku, V. Pantonu, „Vitra“ ar COR.

O kad ši idëja tikrai gera, papasakosiu švieþià atsitikimà. Vienas paþástamas dizaineris iš kaþkokio Panevëþio sendaikèiø angaro prieš kelias dienas parsiveþë originalius „Walter Knoll“ krëslus. Pardavëjai teisinosi, kad jie šiek tiek apibraiþyti, trûksta vienos pagalvëlës, bet iš natûralios odos ir tikrai pagaminti ne kokioj Kinijoj, o Vokietijoje. Palaikæs dizainerá nuo karšÃ¨io perkaitusiu keistuoliu, perkanèiu á klasikà nepanašius baldus, du krëslus pardavë uþ tris šimtus litø. Beliko pasidomëti, kiek kainuotø tokie nauji „Walter Knoll“ baldø modeliai.