Šiaulietë Genovaitë Turèinskienë bet koká senà baldà ar kità namø apyvokos daiktà sugeba paversti interjero puošmena, išsaugodama ankstesnæ paskirtá. Pasak jos paèios, tam tereikia trupuèio fantazijos ir šiek tiek daþø.

Guašu ant sienos

G.Turèinskienë apgailestauja, kad savo darbø negali parodyti. Jie pas paþástamus, draugus, gimines. Nedideliame Genovaitës bute nedaug išsitektø. Ne visi darbai ir svetimuose namuose išlieka.

Prieš keliolika metø šiaulietë savo pusseserës bute ant vaikø kambario sienø piešÃ« pasakas: þvëriø koncertà, zuikiø mokyklà, raganà ant šluotos ir dar kaþkà. Net lubas þvaigþdëmis išmargino, kaip Mënuo Sauluþæ vedë. Kas matë, visi dþiaugësi, nors piešta buvo paprasèiausiu guašu. Taèiau pusseserë išsikraustë á kità bûstà, o naujieji buto gyventojai pasakø nemëgo. Taip ir pradingo darbas. Genovaitë sako, kad jei dar kartà tektø kà nors panašaus daryti, pirmiausia pagalvotø, kaip darbà panašiomis aplinkybëmis bûtø galima nuimti ir išsaugoti. Sienø tapyba – tai ne paveikslas. Kai išpieštos sienos, gyveni piešinio aplinkoje: sienos, lubos, grindys ir tu pats susiliejate á vienà visumà.

Paslapèiø kambario durys

Kûrybinga moteris liûdnai nuþvelgia po kapitaliniø remontø išmetamas duris. Jos išties nebegraþios. „Bet jei dar nëra visiškai sulûþusios, jas galima atnaujinti. Tereikia švariai nušveisti, nudaþyti norima spalva (tik ne emaliniais daþais), o paskui dekoruoti. Atsiþvelgiant á aplinkà ir šeimininko skoná, piešti galima viskà: pradedant gëlytëmis, augalëliais, vabaliukais ir baigiant grieþtesniais ornamentais“, – siûlo G.Turèinskienë. Tiesa, visø namo durø dekoruoti nereikia – atrodys neskoningai.

Neseniai Genovaitë sveèiavosi namuose, kuriø šeimininkai remontavo senà rûsá ir sielojosi nebeturá pinigø negraþioms durims pakeisti. Jos atrodë apgailëtinai, bet verèiant staktà bûtø sugadinta ir dar gera sienø apdaila. Genovaitei pasiûlius, senosios durys buvo nušveistos, nudaþytos šviesiais „Sedolin“ ir išpieštos akriliniais daþais. Šiandien tø namø sveèiai pro brangias šiuolaikines duris praeina nestabtelëdami, o prie senøjø rûsio durø aikèioja iš nuostabos. „Pigu ir nepakartojama, nes kitur tokiø niekur nepamatysite. Aš ir pati antrø tokiø nebenupiešÃ¨iau“, – atvirai sako jø autorë.

Atgyja baldai

Pasak G.Turèinskienës, taip pat gali atgimti seni baldai: spintos, sekcijos, stalai, këdës.

Baldams suteikiant spalvingesná gyvenimà, nuo jø reikia nušveisti buvusá lakà arba daþus, nugruntuoti, paviršiø ištapyti ir nulakuoti. Taèiau prieš dekoruodama Genovaitë dar atkreipia dëmesá á medienos paviršiø: jeigu yra rieviø, jas uþlygina gruntu ar specialiu laku. Tuomet piešinys bûna dailesnis.

Šiaulietë ásitikino, kad labai graþiai pavyksta atgaivinti pirmuosius lietuviškus baldus iš plokšÃ¨iø. Tos plokštës gana patvarios, jas galima ir stipriau pašlifuoti. O šiandieniniø gaminiø, daþnai atkeliaujanèiø iš Kinijos, antram gyvenimui prikelti nebepavyksta: jø ir konstrukcija silpna, ir paèios plokštës netrunka á pjuvenas pavirsti. Šiaulietë tvirtina, kad senieji lietuviški baldai tarsi atsuka laikrodþio rodyklæ, sugràþina þmonëms mielus prisiminimus: prie to stalo sëdëta moèiutës, o toje spintoje kabëjo mergautinës suknios...

Savamokslë piešÃ«ja

Genovaitës niekas niekada nemokë meno paslapèiø. Jos gyvenimas buvo toks varganas, kad ne visada paprasèiausià pieštukà ar popieriaus lapà turëdavo: „Pirmoje klasëje, atsimenu, kaþkodël norëdavau nupiešti labai didelá, erdvø namà, todël popieriaus lape nelikdavo vietos stogui. Paskui, matyt, susitaikiau su tuo, kad tokiø namø niekada neturësiu, tuomet suradau daiktø proporcijas. Dar pradinëje mokykloje mano piešinukus kabindavo klasëje ar koridoriuje ant sienos. Tai ir buvo visos mano studijos.“

Meniniai gebëjimai atëjo iš motinos, kurios likimas buvo itin skaudus. Jei ne þiaurûs ir labai sudëtingi karo bei pokario metø vingiai, negailestingos gyvenimo peripetijos, šiandien Lietuva turëtø dar vienà ryškø meno þmogø. Kai Genovaitës motinà uþdarë palatoje uþ durø be rankenø, ji per Velykas ant atnešto vienspalvio kiaušinio plaukø segtuku išskutinëjo TSRS herbà – su visomis raidelëmis ir kitomis smulkmenomis. O kartais ligoninës patalynë pavirsdavo ámantria suknele ar jos priedais...

Mëgsta tikslumà

Kitaip nei kiti dailininkai, Genovaitë labai mëgsta tikslumà, tiesiog idealiai atkartoja piešiamà vaizdà: jos namo stogas bûtinai su visomis vinimis, o nupiešti sodybos varteliai turës tiek pat lenteliø, kiek jø yra iš tikrøjø.

Savamokslës dailininkës tikslumas ypaè þavi tuos, kurie iš senø nuotraukø nori atkurti gimtøjø sodybø paveikslus. „Prieš keletà metø á mano duris pasibeldë vyriškis, sakësi ieškàs dailininkës. Pasakiau, kad tokios nepaþástu ir nesu girdëjusi, jog mûsø name tokia gyventø. Tada jis papasakojo apie Bubiuose matytà iš nuotraukos pieštà sodybà, ten jam ir pasakë apie dailininkæ. Supratau, kad tai apie mane, bet kokia aš dailininkë... Šis vyriškis norëjo, kad nupiešÃ¨iau jo gimtinæ, bet neturëjo net jos nuotraukos ir natûros nieko nebuvo išlikæ. Negalëjau jam padëti“, – pasakojo G.Turèinskienë.

VL þurnalistë Nijolë Petrošiûtë