Viliamas Morisas viena ryškiausiø, spalvingiausiø XIX amþiaus vidurio asmenybiø. Jis gimë 1834 m. ir iki pat 1896 m., kuomet iškeliavo anapilin, þenklino savo meni­ne, kûrybine, visuomenine bei politine veikla Didþiosios Britanijos kultûriná gyveni­mà. Kaip karštas gotikos atgimimo šalininkas jis vienas pirmøjø pasisakë prieš eklektizmà, neskoningumà, meno beprasmiškumà. Morisas buvo amatø atgaivinimo inici­atorius, artimai bendravo su prerafaelitais. Nors prerafaelitø judëjimà šeštojo dešimtmeèio pradþioje uþgoþë aktyviai besiverþiantis romantizmas, taèiau 1856 m. Rossetti kartu su Morisu vël atgaivino brolijos veiklà, tik kiek kitokia kryptimi. Viduramþiø, renesanso italø litera­tûra, architektûra, amatininkø darbai, þavëjæ prerafaelitus, paskatino atkurti prarastà amatø prestiþà. Dailininkai atsigræþë á patá kûrybos procesà - darbà, kuris viduramþiø ir antikos laikais buvo neatsiejamas nuo kûrybos ir paliko þmonijai neákainojamø meniniø vertybiø.

Bræstanèio naujo socialinio kultûrinio judëjimo lyderiu tapo vienas ryškiausiø eklektizmo opozicionieriø Morisas. Jis akcentavo socialines visuomenës reformas, aktyviai ási­traukë á socialistø utopistø veiklà kaip ir daugelis kultûrinio judëjimo atstovø. Šalia socialiniø pertvarkø jiems rûpëjo, kad visø srièiø menininkø kûryba sukurtø harmonijà, tu­rëtø pozityvià átakà þmoniø gyvenimui. Moriso socialiniai lozungai, naujos meno ir amatø atgaivinimo idëjos tapo idëjiniu sàjûdþio pagrindu. Svarbiausias meno ir amatø sàjûdþio tikslas buvo atkurti menø sintezæ, sujungti archi­tektø, dailininkø ir amatininkø kûrybines pastangas geram, reikalingam ir meniškam daiktui sukurti, išnaudoti atsiradu­sias pramoninës gamybos galimybes. Taèiau dël pramoni­nës gamybos bendros nuomonës nebuvo.

Mašina, kaip atrodë Morisui, buvo didþiausias kûrybos priešas. Jo manymu, harmonijos ir groþio menuose galima pasiekti pasisemiant išminties iš viduramþiø amatininkø gil­dijø darbo, mokantis amato paslapèiø, aiškinantis þaliavø savybes, jø paruošimo ypatumus. Nors Morisas Ruskinà lai­kë savo mokytoju ir visà gyvenimà artimai bendravo su juo taèiau jis kritiškai kalbëjo apie Ruskino viduramþiø visuome­nës ir amatø gildijø atkûrimà. Iš esmës Morisas nebuvo prieš techninæ paþangà, taèiau jam atrodë, kad ma­šina - kûrëjo priešas, atimantis galimybæ atsiskleisti menininko individualybei. Jo manymu, þmogus turi išlikti kûrëjas - kiekvienas turi mokëti pasistatyti namà, pasidirb­dinti baldus, apmušalus, tapyti paveikslus, net kurti sau muzikà. Jis tikëjo, kad þmoguje slypi kûrybinës galios ir tokie baldai kaip spintos tëra nedidelis išbandymas jø rankoms ir vaizduotei, kurià tik reikia paþadinti, sudaryti palankias sàlygas.

Morisas kurá laikà studijavo teologijà Oksfordo universiteto koledþe, dalyvavo tapybos, architektûros studijose socialistø lygos veikloje, domëjosi literatûra. Jis buvo plaèiø meniniø interesø, didelës erudicijos þmogus. Savo kûrybiniais uþmojais, nuveiktais darbais panëšÃ«jo á renesanso laikotarpio kûrëjus. Morisas produktyviai reiškësi litera­tûroje, rašÃ« romanus, eilërašÃ¨ius, straipsnius socialiniais, meno klausimais. Visuomenës ir kûrëjo prasmæ jis suvokë kaip moraliniø, estetiniø, kultûriniø bei socialiniø reiškiniø visumà. Remdamasis tokia nuostata, savo teoriniuose darbuose jis apibrëþia dailininko uþdavinius, kûrybos tikslus. Morisas siekë, kad dailininko veikla aprëptø visas dailës sritis: nuo katedros iki dubens su aviþine koše. Jis teigë, kad dailë turi rûpintis mûsø namø koloritu, pievø ir lau­kø estetika, viešbuèiais, miestø planavimu, mûsø aplinka. Moriso idëjos nepraranda savo prasmës ir XXI amþiuje, menininkø kûrybai tampant integralia, naudojantis visø meno srièiø raiškos priemonëmis.

Savo idëjas jis grindë gotikos dvasia, kurios esmæ áþvelgë þmogaus ryšyje su gamta, teikianèia kûrybinio ákvëpimo, dþiaugsmo savo darbu. Net viduramþiais pagamintos spintos kaitino Moriso vaizduotæ. Þvelgiant iš Moriso perspektyvos šiandien, kokie nykûs jam pasirodytø šiuolaikinio biuro baldai, nors juose ir netrûksta funkcionalumo bei konstrukcijos logikos.